APOLINARAS JUOZAS POVILAITIS (1937–1991)
Kampe, ant staliuko – didelė dabar jau buvusio šio buto šeimininko Apolinaro Povilaičio nuotrauka, pušies šakelė, mirganti žvakelės liepsna. Durys į kambarį beveik neužsidaro. Čia tai žuvusiojo žmona Ona, tai vaikai. Stabteli prieš portretą ir tyliai, tarsi gyvo žmogaus klausia: kaip mums gyventi toliau? Po tėvo mirties Technikos universiteto studentė Edita Povilaitytė sugebėjo išlaikyti du egzaminus. Jos filosofijos žinias dėstytojas įvertino visais dešimčia balų.
– Reikia būti tokiems kaip tėtis. Nedarykime jam gėdos, – įspėjo ji brolius. Apolinaras Povilaitis – pats vyriausias iš žuvusių prie televizijos bokšto kraupią naktį. Jam buvo tik 54. Šis geraširdiškai besišypsantis žmogus paveldėjo taikų, bet tvirtą būdą genties, kuriai priklausė ir Lietuvos prisikėlimo šauklys Vincas Kudirka. A.Povilaičio senelė buvo A.Kudirkaitė.
Pats užaugo daugiavaikėj šeimoj. Anksti ėmė pelnyti duoną, kad tik nereikėtų nutraukti kąsnio nuo seserų ar brolių.
Kadaise buvo pradėjęs dirbti gamykloje. Bet ilgiau neiškentė. Negalėdavo matyti, kaip dažnas bendradarbis, ką nutvėręs, velka į namus. Priekaištaudavo jiems. Tuo ir neįtiko.
Geriau jam būdavo telefonų stotyje. Naktį dirbdavo, dieną mokydavosi ar saugodavo vaikus.
O visam laikui pritapo Lietuvos Mokslų Akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute. Buvo šaltkalvis, patikimas mokslinių darbuotojų talkininkas.
– Namuose man irgi jokios bėdos nebūdavo: ar ką pataisyti, ar sukalti – viską galėjo, – tramdo ašaras Ona Povilaitienė. – Sode įtaisė vėjo varomą elektros jėgainę. Planavo su vyresniu sūnumi įvesti namelin vandentiekį, sukonstruoti radijo siųstuvą, kuris signalizuotų, jei kas pasigvieš į automobilį... Ir bitės be globos liko. Matyt, išnyks.
– Kodėl kulka pirmiausia pasirenka dorą žmogų? – kartojo O.Povilaitienė. – Juk yra tiek girtuoklių, chuliganų.
Tegalėjau atsakyti, jog panašūs žmonės tiesiog neina ten, kur jaučia pavojų esant.
Apolinaras Povilaitis pirmą nepriklausomybės kovų “krikštą” gavo Katedros aikštėje 1989-aisias, desantininko “bananu”. Užstojo seną moterį... Bet tai neatšaldė jo noro veržtis į pirmąsias pozicijas. Vis budėdavo Nepriklausomybės aikštėje, prie televizijos bokšto.
Sūnus, pamatęs tėvą ant lentos, susmuko vietoje. Žmona kažkaip išsilaikė ant kojų. Lyg žvelgė į praviras vyro akis, kuriose buvo sustingusi neapsakoma nuostaba. Iki paskutinės sekundės netikėjo, kad gali šauti į beginklį žmogų.
– Mums jis vis dar gyvas. Regis, atsidarys durys ir įeis, – sako Ona Povilaitienė.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 61.
Bibliografija:

Pradžia > Žuvę už Lietuvos laisvę > APOLINARAS JUOZAS POVILAITIS (1937–1991)